Žvilgsnis iš amžinybės. Pragaras

Kurgi Romanovų šeimos angelas sargas, tiek metų juos saugojęs nuo visų bėdų ir nelaimių? Visa, kas taip stropiai metų metais buvo renčiama, per akimirką sugriuvo tarsi kortų namelis.

Pasitraukė artimi žmonės, sūnų medžioja nusikaltėliai ir jis nežinia kur slapstosi, dukra tapo visiškai svetima. Rodislavo ir Liubos širdis užgulė kartėlis ir neviltis.

Metų metais jų šeimyninius santykius graužęs melas galiausiai nugalėjo: jie atsidūrė ant savo pačių gyvenimo, kuris atrodė toks laimingas ir harmoningas, griuvėsių. Ir jokie išoriniai – tokie niekingi! – sėkmės ir gerovės požymiai negali jų paguosti.

Ką jie gali pastatyti prieš rūsčią ir nemalonią tiesą apie pačius save? Vėl kokį nors guodžiantį melą? Bet jie nebenori ir nebegali patys nuo savęs slapstytis, savo pačių rankomis versti gyvenimą tikru pragaru. Ir vis dėlto, nepaisant visų išorinių aplinkybių, jie visada vienas kitą mylėjo, tad nejaugi tai nepadės jiems įveikti bet kokių, net ir pačių tragiškiausių išbandymų?